Text

Nežinia kada nei kur, bet gyveno Senis ir žmona jo, Senė.
Tris sūnus jie turėjo - du protingus ir Jona - kvailį.
Du vyresnieji sau žemelę dirbo, ūkį tvarkė pavyzdinga.
Jonas su armonika po kaimą trankės, Vis tą pačią giesmę traukė:

    "Ei, Ešery! Ko vartais dugne?
     Šok į valtelę, plauki pas mane!"

Pasimirė senoliai, reikia turtą dalintis. Nutarė broliai Jonu atsikratyti.
Sumislijo prie upės nusivesti brolioką Ir sviest vandenin - vis tiek plaukt nemoka.
Kaip tarė, taip padarė. Net nesusigėdę armoniką sulaužė, Joną upėn sviedė.
Grimzta dugnan kvailys su šypsena kvaila, Butu gal ir laimingas, bet armonikos gaila.
Jį skęstant nugirdus auksinė žuvelė, Nutarė, pasižiūrėt kas ten daros.
Žiuri - skęsta tas pats kvailys, Kur ant upes kranto rėkavo vis.

    "Ei, Ešery! Ko vartais dugne?
     Šok į valtelę, plauki pas mane!"

Jonas, pamatęs auksinę žuvelę, Džiaugsmo suturėti negali -
Trinasi kvailas akis, Netiki vis - juk tai Ešerys!
Įsižeidė žuvelė - joks aš ne ešerys, Greit atlyžo - ką iš jo paimsi - juk kvailys.
Galu gale jis nepadarė niekam nieko blogo, Tai nutarė žuvelė, išgelbėti žmogų:

     "Ei, tu, kvaily! Ką veiki dugne?
     Imk nauja armonika, čiuožki iš čia!"

Grizo kvailys i gimtąjį kaimą, Sužinojo, kad čia atsitiko nelaime.
Broliai turto taip ir nepasidalinę, Vienas kita nužudė, jį šaltojon pasodino.
Jonas ūkį paveldėjo, Turtais gautais nuolat skurdžiams padėjo.
Po šiai dienai su armonika po kaimą bastos, Seka žmonėms savo pasaka,
Apie tai, kaip kvailiui ešerys padėjo, Bet niekad Jonu nieks netikėjo.
Bet daina ne apie tai, kad Jonas buvo kvailys, O apie tai, kaip pražudo žmones godulys!